Bronius Dobrovolskis, Regina Koženiauskienė, Danguolė Mikulėnienė
LIETUVIŲ KALBA IX ir X KLASĖJE. Mokytojo knyga (serija „Mokytojo knyga“)
127 p., nespalv., minkštas virš.
Formatas: 16,5x23,5 cm
Šviesa, 2007 m.
ISBN 5430043885
Anotacija:
 
Knygoje pateikiama dalykinių ir metodinių rekomendacijų darbui pagal Broniaus Dobrovolskio, Reginos Koženiauskienės, Danguolės Mikulėnienės Lietuvių kalbos vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius IX ir X klasei.
Leidinyje aptariami lietuvių kalbos kirčiavimo, sudėtinio sakinio (prijungiamųjų, bejungtukių ir sudėtinių mišriųjų sakinių) sintaksės ir skyrybos mokymo dalykai, mokymo vartoti ir suprasti kalbą problemos, mokinių supažindinimo su kalbotyros pradmenimis būdai, taip pat išeito kurso kartojimo galimybės. Teikiami mokomųjų temų komentarai turėtų padėti mokytojams racionaliau ir kryptingiau organizuoti gimtosios kalbos ugdymo procesą IX ir X klasėje.
Knyga skiriama mokytojams lituanistams.
 
Aprašymas:
 
Mieli lietuvių kalbos mokytojai!
 
Šioje mokytojo knygoje Jūs rasite patarimų darbui pagal Lietuvių kalbos vadovėlius IX ir X klasei. Vadovėlių ir jų priedų autoriai dalijasi mintimis, kaip reikėtų:
·        skatinti mokinių kalbinę veiklą;
·        mokyti suprasti ir vartoti kalbą, siekti klausymo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo dermės;
·        mokyti mokinius taisyklingai kirčiuoti;
·        supažindinti juos su sudėtiniais sakiniais, ugdyti jų vartojimo ir skyrybos įgūdžius;
·        aptarti kalbotyros pradmenis;
·        nagrinėjant einamą medžiagą, sieti įvairius kalbos lygmenis, stiprinti kalbos pažinimo ir vartojimo sąsajas;
·        kartoti, sisteminti ir apibendrinti išeitą kalbos kursą, tobulinti mokinių įgyjamus įgūdžius.
 
Turinys:
 
Autorių žodis
 
KIRČIAVIMAS („Mokausi kirčiuoti“)
Bendrosios metodinės nuostatos
Mokomųjų temų metodiniai komentarai
Kirtis (IX klasė)
Kirčiuotas skiemuo: trumpasis ir ilgasis. Trumpųjų skiemenų kirčiavimas
Ilgųjų skiemenų kirčiavimas. Priegaidės: tvirtapradė ir tvirtagalė
Paskutinio skiemens kirčiavimas
Priešpaskutinio skiemens taisyklė (linksniuojamieji žodžiai)
Priešpaskutinio skiemens taisyklė (veiksmažodžiai)
Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimas. Kirčiuotės
Įvardžiuotinių formų kirčiavimas
Veiksmažodžių kirčiavimas (X klasė)
Veiksmažodžio pagrindinės formos
Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas
Dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių kirčiavimas
Prieveiksmių kirčiavimas
Prielinksnių, jungtukų, jaustukų, ištiktukų, dalelyčių kirčiavimas
 
SINTAKSĖ IR SKYRYBA („Nagrinėju sintaksę ir skyrybą“)
Bendrosios metodinės nuostatos
Mokomųjų temų dalykiniai ir metodiniai komentarai
Sudėtinių prijungiamųjų sakinių mokymas IX klasėje
Lingvistinės pastabos
Prijungiamojo sakinio sąvokos sudarymas
Šalutiniai veiksnio ir papildinio sakiniai
Šalutiniai tarinio ir pažyminio sakiniai
Šalutiniai vietos ir laiko aplinkybės sakiniai
Šalutiniai būdo ir kiekybės aplinkybės sakiniai
Šalutiniai priežasties, sąlygos ir nuolaidos aplinkybės sakiniai
Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai
Šalutinių sakinių laipsniai
Šalutinių sakinių skyryba
Sudėtinių bejungtukių sakinių mokymas X klasėje
Lingvistinės pastabos
Bejungtukio sakinio sąvokos sudarymas. Dėmenų prasminiai santykiai
Sudedamieji sakiniai
Gretinamieji sakiniai
Sąlygojamieji sakiniai
Paremiamieji sakiniai
Bejungtukių sakinių apibendrinamosios pratybos
Mišrieji sudėtiniai sakiniai
 
KALBOS SUPRATIMAS IR VARTOJIMAS („Mokausi suprasti ir vartoti kalbą“)
I tema. Mokymas kalbėti ir klausyti
Klausymas
Kalbėjimas
II tema. Mokymas diskutuoti, samprotauti ir argumentuoti
Diskutavimas
Dalykinis samprotavimas ir argumentavimas
III tema. Mokymas skaityti ir suvokti tekstą
IV tema. Mokymas rašyti
Tikslo numatymas
Problemos formulavimas
Rašymo procesas
 
KALBOTYROS PRADMENYS („Susipažįstu su kalbotyra“)
Bendrosios metodinės nuostatos
Mokomųjų temų metodiniai komentarai
Senųjų raštų rašybos ypatumai (IX klasė)
Pirmoji lietuviška knyga
Senieji raštai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Senųjų raštų kalbos ypatumai
Lietuvių kalbos tarmės
Aukštaičių tarmės plotas. Pagrindinės ypatybės
Žemaičių tarmė. Tarmės plotas. Pagrindinės ypatybės
Bendrinės lietuvių kalbos formavimasis XVIII a. (X klasė)
Lietuvių kalbos mokslinio tyrimo pradžia
Lietuvių kalba carinėje Rusijos priespaudoje
Lietuvių kalba tautinio atgimimo laikotarpiu
Kazimieras Būga – lietuvių kalbotyros klasikas
Jonas Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos normintojas
Lietuvių kalba Lietuvos Respublikoje
Lietuvių kalba sovietinės okupacijos metais. Valstybinės lietuvių kalbos statuso atkūrimas
Lietuvių kalbos savitumas ir vertė. Lietuvių kalbos išsaugojimas daugiakalbėje Europoje
IŠEITO KURSO KARTOJIMAS IX KLASĖJE
IŠEITO KURSO KARTOJIMAS X KLASĖJE
 
Ištrauka:
 
AUTORIŲ ŽODIS
Ši mokytojo knyga yra tarpininkė tarp IX ir X klasės vadovėliuose ir pratybų sąsiuviniuose išdėstytų dalykų ir lietuvių kalbos mokytojo. Joje norima kartu su mokytoju lituanistu pamąstyti, kaip reikėtų tikslingiau ir racionaliau organizuoti gimtosios kalbos mokymą, kaip siekti mokinių kalbos ugdymo, jos priemonių pažinimo, taisyklingo ir sklandaus kalbėjimo ir rašymo mokymo tikslų.
Projektuojant vadovėlių turinį, parenkant tekstus ir iliustracinę medžiagą, kuriant pratimų ir užduočių sistemą, vadovautasi vertybinėmis nuostatomis, kurios pateikiamos Bendrosiose programose. Stengtasi, kad vadovėlio turinys ir jo pateikimo būdai skatintų mokinių dvasinę, socialinę ir kultūrinę brandą, leistų jiems į gimtąją kalbą pažvelgti sistemiškai, atskleistų jos raidą ir parodytų jos padėtį šiuolaikinėje visuomenėje.
Autoriai viliasi, kad IX ir X klasės vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai padės mokytojui:
• stiprinti kalbos pamokų komunikacinį kryptingumą, skatinti produktyvią mokinių kalbinę veiklą, tobulinti ir plėtoti jų gebėjimą dalykiškai informuoti, aprašyti, charakterizuoti, samprotauti, imti interviu, reikšti savo požiūrį, argumentuotai diskutuoti, bendraujant neišleisti iš akių kalbėjimo (rašymo) tikslo, adresato, bendravimo etikos ir etiketo;
• supažindinti mokinius su kalbos garsinės, leksinės ir gramatinės sandaros pagrindais, kalbotyros pradmenimis, kalbos pažinimą nuolat sieti su jos vartojimo praktika;
• ugdyti mokinių poreikį rūpintis savo kalba, jos kultūra, išmokyti naudotis žodynais, žinynais, kalbos patarimų leidiniais, elektroniniais informacijos šaltiniais;
• suformuoti tvirtus taisyklingos tarties ir kirčiavimo, rašybos ir skyrybos, žodžių, jų formų ir konstrukcijų vartojimo įgūdžius;
• skatinti per pamokas naudoti įvairią iliustracinę medžiagą, reprezentuoti įvairių žanrų ir stilių tekstus (įskaitant ir buitinės bei jai artimos elektroninės kalbos apraiškas);
• susisteminti ir apibendrinti pagrindinio mokymo pakopoje per šešerius metus išeitus dalykus, padėti mokiniams pasikoreguoti kalbos vartojimo, rašybos ir skyrybos įgūdžius.
Kviečiame mokytoją lituanistą į lietuvių kalbos mokymą žiūrėti kaip į vientisą integralų procesą. To proceso efektyvumas, kaip žinome, pirmiausia labai priklauso nuo svarbiausių sąsajų: 1) kalbinės veiklos ir kalbos pažinimo, taip pat teksto nagrinėjimo; 2) kalbinės veiklos rūšių – kalbėjimo, klausymo, rašymo ir skaitymo; 3) fonetikos, kirčiavimo ir tarties, leksikos, morfologijos ir sintaksės, kalbos kultūros ir stilistikos, rašybos ir skyrybos. Mokinių kalbos ugdymas negali būti atsietas ir nuo socialinės bei kultūrinės aplinkos.
<...>
IX ir X klasės vadovėlių turinį sudaro kirčiavimo, sintaksės, leksikos, kalbos supratimo ir vartojimo dalykai, kalbotyros pradmenys, išeito kurso kartojimas.
IX klasėje einami praktinio kirčiavimo dalykai, linksniuojamųjų žodžių kirčiuotės, įvardžiuotinių formų kirčiavimas. Kirčiuočių požymiai aptariami bendrai, apėmus visas linksniuojamąsias kalbos dalis (išskyrus dalyvius). X klasėje nagrinėjami svarbiausi veiksmažodžio formų, nekaitomųjų kalbos dalių kirčiavimo dalykai, toliau įtvirtinami praktinio kirčiavimo įgūdžiai. Todėl kirčiavimo skyriaus užduotys išdėstytos taip, kad, be naujos medžiagos, būtų nuolat kartojami ir anksčiau eiti dalykai. Per kirčiavimo pamokas mokiniai sistemingai pratinami naudotis žodynais ir žinynais (ne tik spausdintiniais leidiniais, bet ir elektronine jų forma – internetu). Kirčiavimo skyrius nėra perkrautas nei teorijos, nei praktinių užduočių, kiek galint labiau formalizuotas. Tuo norima parodyti, kad lietuvių kalbos kirčiavimas pirmiausia yra sistema, kurią norėdamas nesunkiai įkanda ir vidutinių gebėjimų mokinys.
Iš sintaksės ir skyrybos dalykų IX klasėje nagrinėjami sudėtiniai prijungiamieji sakiniai ir jų skyryba. Šalutinių sakinių rūšys aptariamos reikšmės, sintaksinių ryšių, jungiamųjų žodžių, skyrybos ir vartojimo aspektu. Turinčias bendrų požymių šalutinių sakinių temas sujungus į vieną, pavyko vadovėlyje sumažinti temų skaičių nuo 11 iki 6. Temų stambinimas padės mokytojui ne tik taupyti laiką, bet ir kryptingiau ugdyti mokinių lingvistinį mąstymą, tobulinti skyrybos įgūdžius. X klasės vadovėlyje aptariami sudėtiniai bejungtukiai sakiniai ir mišrieji sudėtiniai sakiniai, jų vartojimas ir skyryba. Kadangi bejungtukės konstrukcijos dažniausiai vartojamos šnekamojoje kalboje ir meninio bei publicistinio stiliaus tekstuose, vadovėlyje nemaža dėmesio skiriama bejungtukių sakinių intonacijai, dėmenų prasminiams santykiams, taisyklingam skaitymui. Atkreipiamos mokinių akys į sudėtinių sakinių sinonimiką, nuolat gretinami jungtukiniai ir bejungtukiai sakiniai, aptariamas jų tikimas įvairių stilių tekstams. Atsižvelgiant į tai, kad skyrybos dalykai labai pareina nuo dėmenų prasminių santykių, ir vieni, ir kiti nagrinėjami kartu.
Leksikai skirtame X klasės vadovėlio skyrelyje aptariama norminė ir nenorminė leksika, tarmybių vartojimo ypatumai. Kalbos ugdymo skyriuje siekiama, kad visas kalbinės veiklos rūšis sietų vientisos strategijos: tikslų, adresato numatymas, pagrindinės minties, temos ir problemos formulavimas. Populiariai aiškinama problemos samprata. Tai turėtų būti tarsi starto aikštelė nuosekliai pereiti į sudėtingesnį XI–XII klasės kursą, kuriame skaitymas ir dalykinis rašymas, kaip matyti iš programos, yra tapusi svarbiausia kalbine veikla. Šiame skyriuje, kaip ir kituose, nemaža kompleksinių užduočių.
IX klasės vadovėlio kalbotyros pradmenų skyriuje daugiau dėmesio skiriama seniesiems lietuviškiems XVI–XVII a. raštams ir svarbiausiems gyvųjų lietuvių tarmių bruožams. X klasės vadovėlyje toliau supažindinama su lietuvių bendrinės kalbos raida nuo XVIII a. iki mūsų dienų. Atsisakyta abstraktesnių temų, pereita prie glaudaus darbo su mokiniais. Pirmą kartą vadovėlyje pateikiama tokių praktinių užduočių, kurios gali sudominti mokinius tikrąja kalbotyra. Atsiradus naujoms techninėms galimybėms, užduotyse senųjų raštų ištraukos pateikiamos autentiška rašyba. Mokiniai galės ne tik pasižiūrėti, bet ir pabandyti perskaityti senuosius raštus, panagrinėti jų rašybos ir kalbos ypatybes. Šiuo požiūriu ypač patrauklūs atrodo ir tarmių tekstai. Kaip užduotys čia pateikiamos ištraukos iš Lietuvių kalbos instituto kalbininkų parengtos kompaktinės plokštelės „Lietuvių tarmių chrestomatija“ (2004). Taigi mokytojai pamokoje galės dirbti ne tik su parašytu, bet ir girdimu tarminiu tekstu. Visa šio skyriaus medžiaga išdėstyta taip, kad mokiniai galėtų lietuvių kalbos senuosius raštus, lietuvių kalbos tarmes suvokti kaip labai svarbią ir unikalią Lietuvos kultūros paveldo dalį. Integruotai užsimenama ir apie šiandienos gyvenimui svarbius dalykus – globalizacijos poveikį kalbai, bendrinės ir valstybinės kalbos santykį.
Kartojimo skyrių „Kartoju išeitą kursą“ ir „Prisimenu ir apibendrinu“ paskirtis – prisiminti ir paryškinti svarbiausius išeito kurso dalykus, paskatinti įdėmiau pasižiūrėti į nagrinėtas temas. Baigiamajame X klasės vadovėlio skyriuje „Prisimenu ir apibendrinu V–X klasės kursą“ kartojamas, apibendrinamas ir sisteminamas per šešerius metus išeitas lietuvių kalbos kursas. Daugelis nagrinėtų kalbos mokslo, rašybos ir skyrybos klausimų čia aptariama ne linijiniu būdu, o vadinamuoju „skersiniu pjūviu“. Tai turėtų stiprinti mokinių grįžimo prie anksčiau eitų dalykų motyvaciją, skatinti į juos pažvelgti nauju rakursu. Atitinkamai parinktos ir praktinės užduotys. Jomis norima įprasminti kartojamus, apibendrinamus ir sisteminamus dalykus, siekiama tobulinti svarbiausius kalbos gebėjimus ir įgūdžius.
Kiekviename skyriuje pateikiami pratimai ir užduotys sudaro psichologiškai ir metodiškai pagrįstą sistemą, padedančią kryptingai ugdyti kalbos supratimo ir vartojimo, jos sistemos pažinimo gebėjimus, taisyklingos kalbos, taip pat rašybos ir skyrybos įgūdžius. Numatytos užduotys, skatinančios glaudesnes mokinių kalbinės veiklos ir kalbos nagrinėjimo, sakinio ir teksto, žodinių ir rašytinių darbų sąsajas, kryptingą adresanto ir adresato sąveiką, tinkamą kalbos priemonių pasirinkimą.
Dalis kirčiavimo, sintaksės ir skyrybos, kalbotyros pradmenų skyriaus variantinių pratimų ir užduočių diferencijuojami žvaigždutėmis. Viena žvaigždute pažymėti lengvesni, dviem – vidutinio sunkumo ir trimis – sudėtingesni pratimai.
Daugelis temų pradedamos parengiamosiomis ABC užduotimis. Jų tikslas – priminti anksčiau nagrinėtas sąvokas ir taisykles, padedančias mokiniams geriau suvokti naują medžiagą.
Vadovėlių pratimus papildo pratybų sąsiuviniai. Jie padės mokytojams paįvairinti pamokas, taupyti mokymo laiką. Vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių užduočių sistema turi baigtinį pobūdį. Tačiau ji lieka atvira kitų autorių sukurtiems pratimų rinkiniams, garso ir vaizdo mokymo priemonėms.
Minėtinos aptariamųjų vadovėlių sąsajos su kitomis mokomosiomis knygomis. Ir mokytojams siūlytume nuolat remtis „Mokomuoju lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynu“ (2007; sud. P. Kniūkšta, A. Lyberis), „Lietuvių kalbos žinynu“ (2007; sud. P. Kniūkšta), Z. Nauckūnaitės knygomis „Iškalbos mokymas“ (2000) ir „Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai (2002), Lietuvių kalbos instituto parengta „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ (knyga ir kompaktinė plokštelė; sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa; 2004), R. Bacevičiūtės, D. Mikulėnienės ir V. Salienės parengta pirmąja serijos „Tarmės mokyklai“ knyga ir kompaktine plokštele „Vakarų aukštaičiai kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai“ (2005), taip pat A. Pakerio ir A. Pupkio išleista kompaktine plokštele „Lietuvių bendrinė tartis“ (2004). Rengiantis pamokoms ir jas vedant, vertingos medžiagos mokytojas gali rasti Z. Zinkevičiaus, A. Sabaliausko ir kitų kalbininkų lietuvių kalbos istorijos ir dialektologijos darbuose.
Į „Mokytojo knygoje“ teikiamus patarimus ir siūlymus mokytojai turėtų žiūrėti ne kaip į privalomus ir neginčytinus. Iš tų patarimų reikėtų atsirinkti tik tai, kas dera su kiekvieno lituanisto darbo sistema ir stiliumi, turima patirtimi, mokinių mokslumo lygiu ir kt.
 
Autoriai
 
 
KIRČIAVIMAS („Mokausi kirčiuoti“)
 
Bendrosios metodinės nuostatos
IX ir X klasėje bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas dėstomas sistemiškai, nuosekliai ir per užduotis nuolat kartojant pagrindinius dalykus. Žemesniosiose klasėse mokiniai jau yra supažindinti su kirčio ir priegaidžių sąvokomis, svarbiausiais kirčiavimo dėsningumais. Jeigu įgytomis žiniomis mokiniai naudotųsi mokamai ir visa, kas nurodyta pagrindinės mokyklos Bendrosiose programose ir Išsilavinimo standartuose, mokėtų, sisteminis kirčiavimo kursas aukštesniosiose klasėse tebūtų tik lengvas išeito kurso kartojimas ir apibendrinimas. Deja, dažnas mokytojas pripažins, kad daug kirčiavimo dalykų taip ir liko neišmokyta... Programa išeita, kursas išdėstytas, bet taisyklingiau kalbėti mūsų mokiniai nepradėjo.
Kodėl?
Priežasčių kiekvienas mokytojas nurodys nemaža. Ir tikriausiai pradės nuo sociolingvistinių dalykų, nes greitai išmokstama tik tai, kas, mūsų akimis žiūrint, yra prestižiška arba ekonomiškai naudinga. To, deja, dar nepasakysi apie bendrinės lietuvių kalbos mokėjimą.
Kaip kalba visuomenė, taip kalba ir mokykla. Ir priešingai – kaip kalba mokykla, taip kalba ir visuomenė. Kirčiavimo įgūdžiams patikrinti nereikia didelių apklausų: įsijungei radiją ar televizorių, pasiklausei, kaip kalba (ką ten mokiniai!) politikai, verslininkai ar šiaip kokios laidos dalyviai, ir stveriesi už galvos – juk ir jie mokyklas baigę! Visų lygių mokyklose (net ir aukštosiose) įsivyravus rašto darbams, labai sumenko kalbėjimo įgūdžiai. Bet apie mokymo(si) veiksmingumą pirmiausia turėtume spręsti ne iš rašto darbų, o iš kalbėjimo! Būtent jis parodo, kas, kiek ir kaip moka gimtąją kalbą, kaip išmano lietuvių kalbos kirčiavimo sistemą ir kaip sumaniai taiko svarbiausius kirčiavimo dėsningumus.
Taip pat prisimintina, kad vieniems bendrinės lietuvių kalbos sistema yra įprastesnė, o kai kurių tarmių atstovai jos mokosi vos ne kaip antrosios kalbos, nors nedaugelis iš jų galėtų pasigirti gimtąją tarmę gerai mokantis. Taigi su bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo sistema dažniausiai susipažįstama, pramokstama kirčiavimo taisyklių, bet jos taip ir lieka vadovėliuose.
Mokytojo tikslas – padėti mokiniams susidaryti tvirtesnius kirčiavimo įgūdžius.
Mokant kirčiavimo ypač svarbu skirti viešąją kalbą nuo buitinės. Būtent viešajai kalbai pirmiausia taikytini taisyklingos kalbos kriterijai. Tai labai svarbu, nes iki šiol dar nėra, sakytume, gyvos sakytinio žodžio kultūros tradicijos. Kaip neprisiminsi patarlės: „Sulig drabužiu pasitinka, sulig žodžiu išleidžia...“ Taigi kalba – asmeninės žmogaus kultūros atspindys.
Kirčiavimo įgūdžių ugdymas. Pats kirčiavimo, kaip ir apskritai sakytinės kalbos (taip pat ir tarties), mokymas(is) turėtų būti kuo labiau individualizuotas. Reikėtų atsižvelgti į, pavyzdžiui, tarminę ar pusiau tarminę aplinką, šeimos ir mokyklos tradicijas, taip pat ir mokinių žargono „madas“.
Kad mokymo(si) sistema būtų paveiki, kirčiavimo įgūdžiai turėtų būti formuojami laipsniškai – keliomis pakopomis...
<...>
 
 
SINTAKSĖ IR SKYRYBA („Nagrinėju sintaksę ir skyrybą“)
 
Bendrosios metodinės nuostatos
Naujos medžiagos suvokimo prielaidos. Eidami sintaksę ir skyrybą, mokiniai turi perprasti žodžių ryšius sakinyje, sudėtinio sakinio dėmenų prasminius santykius ir siejimo būdus bei priemones, susidaryti tikslias vientisinio ir sudėtinio sakinio, sakinio dalių, skiriamųjų konstrukcijų sąvokas, išsiugdyti patvarius skyrybos gebėjimus ir įgūdžius. Svarbu, kad mokiniai žinotų sintaksės sąvokų esminius požymius, paisytų skyrybos taisyklių visų reikalavimų ir mokėtų juos taikyti atpažindami kalbos faktus ir rašydami skyrybos ženklus. Geras sintaksės dalykų išmanymas kartu yra patikima mokinių kalbos kultūros ugdymo ir visos jų kalbinės veiklos puoselėjimo prielaida.
Kad sintaksės ir skyrybos mokymas ir mokymasis būtų sklandus, mokiniai turi turėti pakankamai tų morfologijos ir sintaksės žinių, kuriomis remiasi nagrinėjamoji tema. Antai supažindinimas su išplėstiniais dalyviniais ir būdvardiniais pažyminiais ar išplėstinėmis dalyvinėmis, pusdalyvinėmis ir padalyvinėmis aplinkybėmis gali pradėti strigti, jei mokiniai bus primiršę veiksmažodžio neasmenuojamąsias formas, painios dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais, o gal dar ir su būdvardžiais ar prieveiksmiais. Nagrinėjant šalutinių sakinių rūšis, nemaža keblumų susidarytų, jei mokiniai kaip reikiant negebėtų skirti sakinio dalių. Todėl svarbu pasirūpinti, kad kiekviena nauja tema turėtų tvirtą ir patikimą ankstesnių žinių atramą.
Mokyklų darbo praktika rodo, kad dėl netobulos dėstymo metodikos ir ypač dėl nepakankamos atžvalgos į sintaksės ir skyrybos mokymo psichologijos reikalavimus dalis mokinių, atpažindami nagrinėtas sintaksines konstrukcijas, taikydami skyrybos taisykles, nepajėgia vadovautis visais esminiais sąvokos požymiais, negeba atsižvelgti į visas būtinas konstrukcijos skyrimo sąlygas. Neretai pasikliaujama viena kuria esmine ar net neesmine kalbos fakto žyme. Pavyzdžiui, mokinys, sakinyje Vieną sekmadienio pavakarę visiškai netikėtai į mūsų kiemą įjojo nepažįstamas žmogus kableliais išskyręs žodžius visiškai netikėtai, savo veiksmus aiškina taip: „Tikslinamoji aplinkybė, patikslina, kaip vieną sekmadienio pavakarę įjojo – visiškai netikėtai.“ Taip elgdamasis, mokinys išleidžia iš akių esminį tikslinamosios aplinkybės požymį, kad viena kitą tikslinančios aplinkybės turi būti vienavardės.
Kitas pavyzdys. Mokinys, sintaksiškai nagrinėdamas sakinį Išvažiavus prekių prikrautam sunkvežimiui pro vartus, vyrai prisėdo pailsėti, įžvelgia jį esant sudėtinį prijungiamąjį: „Kada prisėdo? – išvažiavus prekių prikrautam sunkvežimiui pro vartus šalutinis laiko aplinkybės sakinys, o pagrindinis – vyrai prisėdo pailsėti.“ Mokinio klaidą iš esmės lėmė tai, kad jis nesirėmė esminiu šalutinio sakinio po žymiu – prijungiamuoju jungtuku ar kuriuo kitu jungiamuoju žodžiu, kuriuo šalutinis sakinys siejamas su pagrindiniu.
<...>
 
 
KALBOS SUPRATIMAS IR VARTOJIMAS („Mokausi suprasti ir vartoti kalbą“)
 
Visas IX ir X klasės vadovėlių skyriaus „Mokausi suprasti ir vartoti kalbą“ struktūrines dalis galima sugrupuoti į keturias programines temas:
1. Mokymas kalbėti ir klausyti.
2. Mokymas diskutuoti, samprotauti ir argumentuoti.
3. Mokymas skaityti ir suvokti tekstą.
4. Mokymas rašyti.
Taigi šios keturios temos laikytinos pagrindinėmis ir šioje mokytojo knygoje.
Minėtos temos aptariamos IX klasės vadovėlyje, o X klasės vadovėlyje visą laiką prie jų grįžtama atskiromis dalimis, aprėpiančiomis visas kalbinės veiklos rūšis: jos remia, papildo viena kitą, turi bendrų ir individualių aspektų. IX klasėje pradedama nuo klausymo ir monologinio kalbėjimo mokymo, tada einama prie dialoginio kalbėjimo – diskutavimo kaip natūralaus iškalbos ugdymo tęsinio, paskui mokoma suvokti kitų parašytus tekstus, baigiama rašymo procesu, o X klasėje – naujais aspektais tęsiamas rašymo procesas, tada koncentrais plečiant, tvirtinant, kartojant ir nauja pasakant grįžtama prie kalbėjimo, paskui einama prie diskutavimo ir samprotavimo ir baigiama skaitomų tekstų suvokimu ir kūrimu.
Keturios pagrindinės temos lieka, tik kita tvarka išdėstytos, stengtasi laikytis ne jų skyrimo, o labiau integravimo ir proporcijų nuostatos, nė vienos neaplenkiant ir neišskiriant kaip svarbesnės.
Mokytojui nėra lengva, jis turi stengtis taip paskirstyti pamokų valandas, kad būtų išlaikytas reikiamas santykis ne tik tarp kalbinės veiklos rūšių, bet ir tarp kalbos vartosenos ir kalbos pažinimo temų, taip pat tarp kalbinės, literatūrinės ir socialinės-kultūrinės mokinio kompetencijos ugdymo užduočių.
Per savaitę – 5 lietuvių kalbos pamokos, iš jų 2 literatūrinio lavinimo, 2 kalbos pažinimo ir tik viena kalbos vartojimo ugdymo pamoka. Per mokslo metus iš viso kalbos vartojimo ugdymui skiriamos 35 pamokos, vadinasi, abiem klasėms per dvejus metus – 70 pamokų. Dalijantis patirtimi per susitikimus su mokytojais buvo matyti, kad paprastai iš tų 35 pamokų per mokslo metus mokytojai 5–7 pamokas skiria rašiniams, kitas pamokas – sakytinei ir rašytinei kalbai ugdyti. Tai sąlygiškas, nereglamentuotas, tačiau gana racionalus pamokų skirstymas. 5–7 pamokas skyręs rašiniams, kiekvienai iš tų keturių temų mokytojas galėtų skirti maždaug po tiek pat pamokų. Kaip matyti iš vadovėlių turinio, vidutiniškai kiekvieną šių temų sudaro penkios septynios struktūrinės dalys, maždaug tiek pamokų mokytojas ir skiria kiekvienai iš šių keturių temų. Tiesa, šiek tiek daugiau struktūrinių dalių sudaro rašymo mokymo temą, nes rašymo procesas apima ir kitas kalbos vartosenos sritis, bet mokytojas gali savarankiškai integruoti, jungti tas dalis, nes jis kūrybiškai koordinuoja visą mokymo tvarką, tikrina mokinių užduotis, vertina jų pasirengimą. Mokytojas geriau išmano, kurių temos skyrių ir kokio lygio mokiniams labiau reikia, kur yra pasilikę mokymo spragų. Be to, ne vienas iš tų skyrių gali būti integruotas į kitą temą.
Vadovėliuose stengtasi išlaikyti pusiausvyrą tarp teorijos ir praktikos. Mokytojui svarbiausia siekti, kad mokinys gebėtų pasinaudoti teikiama teorine medžiaga savo praktinei veiklai. Praktiškasis aspektas itin svarbus visose gyvenimo srityse, nes to reikalauja realūs poreikiai, nuolat modernėjantys gyvenimo kontekstai, diktuojantys pačią mokymosi motyvaciją. Todėl vadovėliuose minėtų keturių pagrindinių temų praktinės dalys išdėstytos šiek tiek plačiau, įdėta nemaža tekstų, kad mokytojai galėtų atsirinkti medžiagą ir savarankiškai pritaikyti ją mokinių pasirengimo lygiui. Praktinės medžiagos mokinys ras ir pratybų sąsiuviniuose.
Mokytojo knygoje taip pat įdėtas vienas kitas tekstas praktikai. Mokytojo valia, kurį pagalbinį dalyką jis aptars klasėje, o kurio – ne, kurį tekstą nagrinės su mokiniais, o kurį pasiliks tik sau.
 
 
KALBOTYROS PRADMENYS („Susipažįstu su kalbotyra“)
 
Bendrosios metodinės nuostatos
Temos suvokimo prielaidos. IX–X klasėje sistemiškai ir nuosekliai dėstomas lietuvių kalbotyros pradmenų kursas. Per užduotis plečiamos ir gilinamos mokinių žinios iš lietuvių kalbos ir kalbotyros istorijos.
Čia, kaip ir rašant kitus skyrius, laikytasi tų pačių nuostatų. Siekta, kad tekstai, su kuriais mokiniai dirbs per pamokas ir namie, būtų įdomūs pažintiniu, meniniu ar kitais požiūriais. Lituanistai ir kitų dalykų mokytojai čia nesunkiai ras sąsajų su krašto istorija, kultūra, papročiais ir pan. Taigi nuoširdžiai tikimasi, kad IX ir X klasės vadovėliai mokiniams daugiau duos negu reikalaus.
Šio skyriaus medžiaga pirmiausia norima sudominti. Kalbotyros pradmenų kurso mokymo(si) turinys apima svarbiausius kalbos istorijos šaltinius: 1) senuosius rašytinius kalbos paminklus, 2) senuosius kalbotyros paminklus (gramatikas ir žodynus), 3) gyvąsias lietuvių kalbos tarmes. Pirmą kartą aukštesniųjų klasių mokiniai galės susipažinti su autentiškomis senųjų raštų ištraukomis, garsiniais lietuvių tarmių įrašais.
Atida ir pagarba kalbos šaltiniams turėtų padėti išugdyti išsimokslinusius ir kultūringus Lietuvos piliečius, saugančius lietuvių kalbą kaip unikaliojo Lietuvos kultūros paveldo dalį.
Kalbotyros pradmenų skyrius turėtų padėti atsakyti į svarbiausius klausimus – kodėl mes turime mokytis taisyklingos gimtosios kalbos, kodėl privalome ją saugoti ir puoselėti, kuo ji svarbi ir reikšminga pasaulio kalbininkams...
Užduočių sistemos filosofija. Šio skyriaus užduotys pirmiausia yra mokomojo ir pažintinio pobūdžio. Jomis norima mokyti mąstyti, įžvelgti kalbos sistemiškumą ir nagrinėti jos reiškinius, atskleisti kai kuriuos kalbos istorijos puslapius ir mokėti juos apibendrinti.
Kai kurios užduotys gali pasirodyti ir labai akademiškos, „mokslininkiškos“. Jomis iš tikrųjų norėta kiek pažaisti, leisti mokiniams pabūti ir tikrais kalbininkais. Juk kiekviename iš mūsų jis slypi!
Vadovėlio tekstu ir užduotimis norėta parodyti, kad kalbos mokslas yra ne tik nosinės raidės ir kableliai, kaip kad daugeliui iš mūsų atrodė mokykloje. Kad tai – labai šiuolaikiška disciplina, šiuolaikinėmis priemonėmis galinti papasakoti visą kalbos raidą – ir apie labai senus laikus, ir apie jos dabartį. Ir netgi prognozuoti ateitį... Viskas mūsų ir mūsų mokinių rankose.
Mokomųjų temų metodiniai komentarai. Sisteminis lietuvių kalbotyros pradmenų kursas dėstomas dvejus mokslo metus. IX klasėje mokoma(si) skaityti senuosius XVI–XVII a. lietuvių raštijos paminklus, susipažįstama su senųjų raštų rašyba ir kalbos ypatumais. Aptariamos lietuvių tarmės ir jų įvairovė, nagrinėjamos skiriamosios jų ypatybės.
X klasės kursas apima tolesnį bendrinės kalbos formavimąsi nuo XVIII a. iki šių dienų. Jis supažindina ir su mokslinio lietuvių kalbos tyrinėjimo pradžia, didžiaisiais lietuvių kalbininkais Kazimieru Būga, Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu.
Aptariamas valstybinės kalbos statusas ir lietuvių kalbos išsaugojimas daugiakalbėje Europoje.
Taigi IX ir X klasės vadovėliai nurodo mokymo(si) kryptį. O mokytojai parodys kelią, kuriuo reikia eiti...
 
Leidykla “Šviesa”
Tel. 8-37 409 126
Leidykla “Alma littera”
Tel. 8-5 272 82 46
“Alma littera” knygų klubas
Tel. 8-800 20022