Apie Šviesą Dirbkime kartu Naujausios knygos Anonsai Knygų katalogas Mokymo centras MOKYKLA 2013
LT  |  EN
Paieška:
Pagal autorių, pavadinimą, ISBN
Registracija:   
Vardas: Slaptažodis:   
(Ką gausite prisiregistravę?) Slaptažodžio priminimas
Leidiniai pagal klases
Aplankykite
KATALOGAI
Prisijunkite
Pratybos, vadovėliai, kita mokomoji literatūra
Rekomenduojame
National Geographic
LIETUVA - Kompiuterinė enciklopedija
Knygos internetu
Alma Littera
Knygų katalogas
Grožinė ir kita literatūra > Lietuvių autorių pažintiniai leidiniai > Enciklopedijos
spausdinti
Vygintas Mykolas Bogušas, Vidmantas Daugirdas, Bronislovas Genzelis ir kiti
Valstybė. Iliustruota Lietuvos enciklopedija
126 p., spalv. iliustr., kietas virš.
Formatas: 29,3x20,5x1,5 cm
Šviesa, 2006 m.
ISBN 5430041882
Vid. kaina knygynuose 42.90 Lt
Anotacija:
 
Tai populiariai parašyta knyga, priklausanti serijai „Iliustruota Lietuvos enciklopedija“, kurią sudaro 4 knygos: „Valstybė“, „Kultūra“, „Tradicijos“ ir „Gamta“.
Šioje serijos knygoje skaitytojas supažindinamas su Lietuvos valstybės simboliais, valdovais, prezidentais, Lietuvos istorija ir atskirais valstybės gyvavimo tarpsniais, Nepriklausomos Lietuvos įvykiais, tautos genocido ir rezistencijos istorija, lietuvių išeivija, žymiais istoriniais asmenimis ir politinėmis šiuolaikinės Lietuvos realijomis.
Leidinys skiriamas jaunimui, visiems, kurie domisi Lietuvos istorija.
 
Aprašymas:
 
„Iliustruota Lietuvos enciklopedija“ — tai serija enciklopedinių leidinių, supažindinančių skaitytoją su įvairiais Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais, gamtos raida ir jos fenomenais, įvairiomis kultūros sritimis ir formomis.
Seriją sudaro keturios teminės knygos: „Valstybė“, „Kultūra“, „Tradicijos“, „Gamta“. Jose rasite duomenų apie lietuvių kilmę, Lietuvos istoriją ir valstybingumo formas, sužinosite apie valdovus, prezidentus, valstybės simbolius, tradicijas, lietuvių šeimos papročius ir kalendorines šventes, etnografinius regionus, susipažinsite su senąja lietuvių raštija, literatūra, teatru, fotografija, kinu, bažnytiniu menu, taikomąja daile, žemės gelmėmis, gyvąja gamta ir kt.
Leidiniai gausiai iliustruoti, pateikiami atskirų sričių ir bendrieji Lietuvos žemėlapiai, statistikos diagramos. Skiriama jaunimui ir visiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kultūra, tradicijomis ir gamta.
 
Turinys:
 
Lietuvos valstybės simboliai
Valdovai
Prezidentai
Valstybinės šventės
Kalba
Gyventojai
Tautinės mažumos
Valstybės istorija
Miestai
Lietuvos Nepriklausomybė
Lituanicos skrydis per Atlantą
Genocidas ir rezistencija
Lietuvių bendruomenės užsienyje
Atgimimas
Sportas
Lietuva Europos Sąjungoje
Bendroji rodyklė
Literatūros sąrašas
 
Ištrauka:
 
LIETUVOS VALSTYBĖS SIMBOLIAI
 
Valstybės simboliai – valstybės herbas, vėliava ir himnas – yra valstybės suvereniteto išraiška. Jie vartojami kaip oficialūs valstybės ženklai tiek valstybės viduje, tiek ir tarptautiniuose santykiuose. Lietuvos valstybės simboliai turi šimtametes tradicijas. Jie radosi kaip Lietuvos valstybės pirmųjų valdovų oficiali simbolika ir atspindi permainingą Lietuvos valstybingumo istoriją. Būta istorijos tarpsnių, kai, Lietuvai praradus nepriklausomybę, valstybingumo simboliai reprezentavo tautos laisvės siekius, žymėjo okupuoto krašto tautos vienybę. Sovietmečiu už nepriklausomos Lietuvos valstybės simbolių manifestavimą buvo baudžiama, jų skelbėjai persekiojami ir represuojami.
 
Lietuvos herbas
Lietuvos herbas – Vytis, raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu, – yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Jo simbolika buvo perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugelio Europos kraštų, bet kilusi iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Vakarų Europoje nuo XII a. pradžios raito valdovo atvaizdas buvo mėgstamiausias antspaudo simbolis. Pirmasis jojantį raitelį antspaude XIV a. antrojoje pusėje galėjo panaudoti didysis kunigaikštis Algirdas, tačiau toks antspaudas neišliko. Vėliau panašius antspaudus, kuriuose pavaizduotas raitelis, turėjo Algirdo sūnūs: Jogaila, Aleksandras Vygantas, Kaributas, Lengvenis, Skirgaila. Ankstyvojoje Lietuvos heraldikoje dažniausiai būdavo vaizduojamas raitelis, pasirengęs pirmam šuoliui – gynybai ir todėl nukreiptas į dešinę. Raitelio figūra valstybės herbu tapo XV a. Jis atspindėjo bemaž du šimtus metų besitęsiančias kovas su Vokiečių ordinu dėl valstybingumo išsaugojimo (Valstybės istorija), kai kario su žirgu simbolis buvo kasdienio gyvenimo atributas. Tuo metu nusistovėjo ir šio valstybės herbo spalvos – tai raudoname lauke jojantis sidabrinis šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, ant kairiojo peties laikantis mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo kamanos, diržai ir gūnia – mėlyni. 1551 lenkų kronikininkas Martynas Bielskis Lietuvos herbą pavadino Pogonia. Ilgainiui kito šio simbolio prasmė ir išvaizda. Senasis krašto gynėjas virto priešą vejančiu, persekiojančiu raiteliu, nukreiptu į kairę. XVIII a. pab.–XIX a. literatūroje lietuvių kalba herbas vadintas Vaikymu. Tai buvo lenkiško žodžio Pogonia atitikmuo. Dabar visiems gerai žinomą Vyčio terminą XIX a. viduryje pavartojo Simonas Daukantas. 1795 Lietuvai netekus valstybingumo buvo panaikintas ir jos herbas. 1918 02 16 Lietuvai paskelbus valstybės atkūrimo aktą (Lietuvos Ne priklausomybė), modernios valstybės herbu vėl tapo istorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitelis. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais įvairius herbo variantus sukūrė dailininkai Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Varnas, Adomas Galdikas, Juozas Zikaras ir kiti. Labiausiai paplito gana romantiška Žmuidzinavičiaus herbo versija. 1929 sudaryta speciali komisija valstybės herbui nustatyti nieko aiškaus nenuveikė ir oficialiai naujasis herbas nebuvo patvirtintas, nors ir neretai naudojamas. 1940 prasidėjusi sovietinė okupacija penkiems dešimtmečiams sustabdė valstybės heraldikos raidą. 1990 03 11 paskelbusi Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą (Atgimimas) Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) įstatymu įteisino valstybės herbą – Vytį.
1991 09 04 Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino dailininko Arvydo Každailio sukurtą ir Heraldikos komisijos aprobuotą Lietuvos valstybės herbą. Jame buvo atgaivintos istorinės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą menančios herbo spalvos (raudona, mėlyna) ir metalai (sidabras, auksas). Vytis, kaip valstybės herbas, 1992 10 25 buvo įrašytas referendumu patvirtintoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
 
Istorinė Lietuvos valstybės vėliava
Vėliava yra viena svarbiausių valstybės atributų.
Šiandien turimi duomenys leidžia istorikams tvirtinti, kad Lietuvos valstybės vėliavos ištakos siekia XV a. pradžią, o gal net ir ankstesnius laikus. Pirmą kartą lietuvių vėliava minima Vygando Marburgiečio kronikoje, aprašančioje 1337 kautynes prie Bajerburgo pilies (prie Veliuonos), kai kryžiuočių šaulių vadas Tilmanas Zumpachas ugnine ietimi sudegino lietuvių vėliavą, o paskui mirtinai sužeidė „Trakų karalių“.
XIV a. antrojoje pusėje lietuvių vėliavos metraščiuose minimos vis dažniau, tačiau kas jose buvo pavaizduota, taip ir lieka neaišku. XV a. antrojoje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugošas (1415–1480), aprašydamas Žalgirio mūšį, mini, kad Vytautas atvedė 40 pulkų, turėjusių raudonas vėliavas. Ant 30 vėliavų buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, o ant 10 puikavosi ženklai, kurie dabar vadinami Gediminaičių stulpais. XV a. valstybę reprezentavo didžiojo kunigaikščio vėliava. Ji paprastai būdavo raudonos spalvos su baltu šarvuotu raiteliu viduryje, t. y. pakartojo didžiojo kunigaikščio herbo spalvas bei figūras. Tokia vėliava naudota per svarbiausias valstybės šventes, karūnuojant ir laidojant valdovus. Tačiau iki šiol ginčijamasi, kokį statusą ši vėliava turėjo XVI a. Pirmą kartą LDK vėliava aiškiai apibūdinta 1578 Aleksandro Gvagninio (1538–1614) kronikoje. Čia aprašoma, kad ji buvusi kiniško raudono šilko, keturių uodegų. Jos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, po kunigaikštiška karūna buvo išsiuvinėtas baltas raitelis, o kitoje – saulės spindulių apgaubtos Lietuvos globėjos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų atvaizdas. Vėlesnių XVII–XVIII a. LDK valstybės vėliavų abiejose pusėse dažniausiai būdavo išsiuvinėtas baltas raitelis. 1918 02 16 Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe ir Valstybės Tarybai patvirtinus Lietuvos tautinę vėliavą, netrukus buvo aprobuota ir istorinė vėliava, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduotas baltas raitelis, kitoje – Gediminaičių stulpai. 1922 Lietuvos Konstitucija kaip valstybės vėliavą pavadino trispalvę, o istorinė taip ir nebuvo įteisinta. Vėlesniais metais ją naudojo Respublikos Prezidentas. Taip pat ji nuolat plevėsavo ant Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastato bokšto. Nuo 1988 kartu su tautine vėliava ji būdavo iškeliama per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir kitus visuomeninius renginius. Tačiau, atkūrus Lietuvos valstybingumą, kaip ir I Lietuvos Respublikos metais, istorinė vėliava nebuvo įteisinta. Žvelgiant į ateitį galima tikėtis, kad kada nors greta tautinės vėliavos bus įteisinta atskira Lietuvos valstybės vėliava – raudona su sidabriniu raiteliu. 2002 dailininkas Arvydas Každailis sukūrė jos šiuolaikinį projektą.
 
<...>
 
Jogailaičių kryžius
Nuo valstybės heraldikos – valstybingumo simbolių – negalima atskirti dar dviejų istorinių simbolių – dvigubo Jogailaičių kryžiaus ir Gediminaičių stulpų. Tai vieni pagrindinių istorinių Lietuvos valstybės simbolių, kurie plačiai naudojami ir šių dienų viešajame gyvenime (Valdovai).
Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde buvo pavaizduotas 1386 Lenkijos karaliaus Jogailos viduriniajame antspaude. Jogaila šio simbolio iš savo tėvo Algirdo nepaveldėjo. Iš pradžių jis buvo Jogailos, o vėliau tapo jo brolių ir įpėdinių simboliu – Jogailaičių dinastijos herbu. Aukso arba geltonos spalvos kryžius paprastai vaizduojamas šio herbo mėlyname lauke. Ankstyvuoju laikotarpiu jo apatinė kryžma buvo ilgesnė.
Dvigubo kryžiaus atsiradimas siejamas su Jogailos krikštu. Tikėtina, kad jo simbolika buvo susijusi su šiuo reikšmingu įvykiu. Lietuvoje šis kryžius buvo pavaizduotas valstybės herbe esančio raitelio skyde. Iš pradžių jis simbolizavo tik valdančiąją Jogailaičių dinastiją. 1572, mirus paskutiniajam Jogailaičių vyriškosios giminės palikuoniui Žygimantui Augustui, dvigubas kryžius valstybės herbe vis dėlto išliko ir buvo pradėtas vadinti Vyčio kryžiumi. Reikėtų pabrėžti, kad kartais šis dvigubas kryžius naudotas kaip Jogailos ir Jogailaičių simbolis savarankiškai arba junginyje su kitais simboliais. Jis buvo vaizduojamas XIV a. pabaigos Lietuvos monetose, valdovo dvaro vėliavoje, vadintoje Gončia vardu. Jogaila šį simbolį buvo leidęs naudoti keliems Lenkijos miestams ir Lietuvos sostinei Vilniui.
I Lietuvos Respublikos metais dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi Už Tėvynę (1919) ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų. 1920 02 03 LR Prezidento įsaku kryžius Už Tėvynę pavadintas Vyčio Kryžiumi. 1927 04 01 buvo priimtas Vyčio Kryžiaus įstatymas, o tų pačių metų rugpjūčio 31 patvirtintas Vyčio Kryžiaus statutas. 1930 09 01 Vyčio Kryžius pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu. 1938 11 23 Kaune įvyko Vyčio Kryžiaus kavalierių suvažiavimas, skirtas pagerbti asmenims, labiausiai pasižymėjusiems kovoje dėl Lietuvos laisvės. Dvigubas kryžius naudotas ir kariuomenės simbolikoje kaip karo aviacijos simbolis, taip pat kaip Lietuvos karo invalidų šalmų ženklas, kaip pagrindinis Lietuvos šaulių sąjungos simbolis. Sovietinės okupacijos metais uždraustas šis ženklas 1944–1953 Lietuvos partizanų naudotas apdovanojimams, uniformų ženklams bei ginklų puošybai. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, jis, kaip valstybės simbolis, vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Jį, kaip savo simbolį, naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga.
 
Gediminaičių stulpai
Gediminaičių stulpai – vienas simbolių, kuris nuo XIV a. pabaigos iki šių dienų plačiai naudojamas viešajame gyvenime. Nuo 1397 jie buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Manoma, kad panašų ženklą galėjo turėti Vytauto tėvas, Trakų kunigaikštis Kęstutis. Po Vytauto mirties stulpų simbolį perėmė jo brolis Žygimantas Kęstutaitis. Nėra abejonės, kad šis herbas iš pradžių reprezentavo kunigaikščio Kęstučio giminę. XVI a. jį pradėjo naudoti ir Jogailos įpėdiniai. Tada šis ženklas tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Heraldikoje aukso arba geltonos spalvos Gediminaičių stulpai vaizduojami raudoname lauke, o nuo XVI a. antrosios pusės raudoname lauke, bet jau sidabro arba baltos spalvos.
XVI a. pradžioje Lietuvos metraštininkai herbo figūrą pavadino Stulpais ir priskyrė legendiniam Gediminaičių dinastijos pradininkui Palemonui, neva atkeliavusiam į Lietuvą iš Italijos. XIX a. istorikas, karo inžinierius Teodoras Narbutas šiam ženklui suteikė Gedimino stulpų pavadinimą, turėdamas galvoje, kad jį pradėjo naudoti didysis kunigaikštis Gediminas. XX a. pradžioje šie stulpai dar buvo vadinami stiebų vartais. Dabar šiam simboliui apibūdinti mokslininkai vartoja neutralų Gediminaičių stulpų pavadinimą.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Gediminaičių stulpai naudoti labai plačiai. Jie vaizduoti XIV a. ir vėlesnėse Lietuvos monetose, kunigaikščio Vytauto pulkų, dalyvavusių Žalgirio mūšyje, vėliavose, XV a. Lietuvos pranciškonų ir 1581–1795 valstybės didžiuosiuose antspauduose. Kartu su Vytimi jie buvo išlieti ant XVI–XVII a. lietuviškų patrankų vamzdžių. Šiuo ženklu buvo puošiamos didžiojo kunigaikščio žirgynų žirgų kamanos ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusių valdų riboženkliai. I Lie tuvos Respublikos laikais Gediminaičių stulpai, kaip skiriamieji ženklai, buvo naudojami Lietuvos kariuomenės karių uniformoms, karinei technikai ženklinti. 1944–1953 Gediminaičių stulpų simbolį uniformų ženklinimui ir ginklų puošybai naudojo Lietuvos partizanai. Sovietinės okupacijos metais uždrausti šie istoriniai simboliai 1988 tapo sudėtine Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio emblemos dalimi. Jie buvo įkomponuoti į dail. Giedriaus Reimerio sukurtą Sąjūdžio simbolį. Vėliau Gediminaičių stulpus ir Jogailaičių kryžių, kaip valstybės simbolius, ėmė naudoti įvairios valstybinės ir visuomeninės institucijos.
 
<...>
 
VALDOVAI
 
XIII a. pirmojoje pusėje susikūrusi Lietuvos valstybė buvo monarchija, t. y. valstybė, kurioje aukščiausia valdžia priklauso vienam asmeniui, įgijusiam ją iki gyvos galvos, paveldinčiam sostą per tam tikrus rinkimus ar užgrobusiam jėga (Valstybės istorija) .
XIII–XIV a. tekstuose senrusių, lotynų, vokiečių kalbomis pomindauginiai Lietuvos valdovai va dinami князь, rex, dux, princeps, Köning, herczog, Fürst, pridedant старейший, великий, magnus, supremus, grösir, obirster, höchste ir pan. Svetimšaliai amžininkai Lietuvos valdovams teikė savo kraštų titulus, rodančius tikrą Lietuvos valdovų politinį svorį, o ne formalų rangą. Lietuviškai jie galėjo būti vadinami kunigu, kunigaikščiu, pridedant didysis ar pan. Didžiojo kunigaikščio titulas atspindėjo Lietuvos tikrovę nuo Gediminaičių valdymo pradžios. Po Lietuvos krikšto 1387 m. šis Lietuvos valdovo įvardijimas įsigalėjo ir buvo vartojamas kalbant apie Lietuvos valstybės valdovus.
Gediminaičių-Jogailaičių vardai nebuvo amžininkų užrašyti lietuvių kalba, jų lietuviškas formas iš svetimų kalbų tekstų atkūrė kalbos istorikai. Kitataučių valdovų vardai lietuvinami. Kiriliškuoju raidynu Жикгимонт, lotyniškuoju Sigismundus rašomus Gediminaičius-Jogailaičius vadiname Žygimantais. Kita tautį Sigismundą (lenkiškai – Zygmunth) Vazą vadiname Zigmantu. Atsisakome bendravardžių valdovų numeravimo, nes Žygimantų-Zigmantų, Jonų ar Kazimierų numeriai Lietuvoje ir Lenkijoje nesutampa, o visi jie, valdę Lietuvoje, turi istoriografijoje vartojamą, prievardį (tėvavardį, antrą vardą, pravardę) ar pavardę. Išimtis – Augustai, jų numeriai buvusios Abiejų Tautų Respublikos valstybėse sutampa.
 
Mindaugas ir jo įpėdiniai
Lietuvių žemes į valstybę sujungė Mindaugas (apie 1240–1263). Kai kurių istorikų nuomone, jau Mindaugo tėvas (vėlyvi šaltiniai vadina jį Ringaudu) buvo suvienytos Lietuvos valdovas. Bet greičiausiai jis buvo tik Lietuvos žemės siaurąja prasme (tarp Nemuno ir Neries) kunigaikštis. Mindaugas galėjo paveldėti šios žemės kunigaikščio valdžią ir, ja remdamasis, apie 1240 sujungti visą Lietuvą. 1251 Mindaugas apsikrikštijo, ir Romos popiežius Inocentas IV suteikė jam karaliaus titulą. Jis buvo karūnuotas 1253 vasarą (Valstybinės šventės). Popiežius patikino, kad karaliaus karūna Mindaugo šeimos nariams taps paveldima. Karaliaus Mindaugo valdžią sankcionavo Europos universalioji jėga – Katalikų Bažnyčia, Lietuvos valstybė. Jis tapo Europos valstybių ir jų valdovų sistemos dalis.
Iš trijų Mindaugo žmonų žinoma tik Morta. Jis turėjo ne mažiau kaip tris sūnus ir dukterį. 1263 sąmokslininkai Mindaugą ir du jo sūnus nužudė. Valdžią paėmęs (1263–1264) pagonis Mindaugo seserėnas Treniota karaliaus titulo nepaveldėjo. Juo nepasinaudojo ir stačiatikiai Lietuvos valdovai – Treniotą nuvertęs vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišelga (valdęs 1264–1267) bei Mindaugo žentas Haličo ir Voluinės kunigaikščio Danijilo sūnus Švarnas, valdžią perėmęs iš Vaišelgos, bet nevaldęs visos Lietuvos. 1269–1282 Lietuvą valdė Kernavės kunigaikštis Traidenis. Jis išvedė kraštą iš suirutės ir sustiprino valstybę bei monarcho valdžią. Traidenis turėjo kelis brolius, bet jie sosto nepaveldėjo, o dukterį Gaudemundą jis ištekino už Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II.
 
Gediminaičiai
Po Traidenio minimi Lietuvos (didieji?) kunigaikščiai: 1282 Karijotas, 1285 Daumantas, 1289 Budikidas su broliu Butvydu, 1290 Butigeidis. Pukuveras 1291 jau buvo visos Lietuvos valdovais. Tokia valdovų gausa kelia abejonių. Šaltiniuose lietuvių vardai dažnai iškraipomi, vienas asmuo galėjo būti įvairiai vadintas. Kartais Budikidas, Butigeidis ir Pukuveras laikomi vienu asmeniu, kitąkart Budikidas tapatinamas su Butigeidžiu, o Butvydas su – Pukuveru. Taigi galima manyti, kad tuo metu keitėsi tos pačios šeimos valdovai. Valdžia buvo paveldima giminėje, kurios pradininkas Skalmantas gyveno Mindaugo laikais, o bene pirmasis valdovas buvo Pukuveras. Yra manančių, kad Mindaugas, Traidenis ir Pukuveras buvo vienos giminės, bet tai teigti trūksta argumentų. Valdžią iš Pukuvero paveldėjo (1295–1316) jo sūnus Vytenis, iš šio – brolis Gediminas. Nuo XIII a. devintojo dešimtmečio prasideda Gediminaičių dinastija.
Gediminaičių dinastijai vardą davė Gediminas, valdęs 1316–1341. Valdant Gediminaičiams, formavosi pagrindinės Lietuvos valstybės politikos bruožai ir kryptys. Svarbus bruožas buvo iki 1387 išlaikyta Lietuvos ir jos valdovų pagonybė – ji lėmė daugelį politinių ir dinastinių žingsnių. Valdovai rėmėsi gausia gimine – brolių, brolėnų, seserėnų terpe, o iškylant didžiūnams, – ir šiais. Gediminaičių giminės kunigaikščiai iš didžiojo kunigaikščio gaudavo valdyti kurią nors valstybės dalį, ir tai buvo jų pragyvenimo šaltinis. O valdovas apsirūpindavo lojaliais, giminystės ryšiais su juo susijusiais valstybės dalių valdytojais. Poreikis aprūpinti giminaičius skatino skverbtis į susiskaldžiusią, totoriams pavaldžią Rusią. Nuo XIII a. sėkmingai buvo tęsiamos Lietuvos valdovų pastangos prisijungti Rusios žemes tiek karine jėga, tiek dinastinių santuokų politika. Dukterys buvo tekinamos už Rusios kunigaikščių, o sūnūs į ją išeidavo užkuriais.
Lietuvos valdovams teko atremti Vokiečių ordino organizuojamus, Katalikų Bažnyčios ir Vakarų bei Vidurio rytų Europos valdovų remiamus kryžiaus žygius į pagonių Lietuvą ir Ordino pastangas užkariauti ją. Karas su kryžiuočiais trukdė užmegzti įvairiapusiškus santykius su Europos valstybėmis. Vis dėlto Lietuvos valdovai ir derėjosi dėl krikšto, ir sudarydavo dinastines santuokas – Gediminaitės buvo tekinamos ir į Lenkiją (Gedimino duktė Aldona Ona 1325 ištekėjo už būsimo Lenkijos karaliaus Kazimiero) ar į Vokietijos imperijos kunigaikštystes.
Gedimino žmona Jaunė mirė 1344, šešios dukterys buvo ištekintos už Rusios ir Lenkijos kunigaikščių. Pasak Lietuvos metraščių, Gediminas 1341 padalijo valstybę septyniems sūnums. Vilnius atiteko Jaunučiui, jis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir valdė 1341–1344. Tačiau tai nepatiko kitiems broliams. Vienas jų, Kęstutis, 1344 surengė perversmą ir į sostą pakvietė kitą brolį – Algirdą. Jaunutis pabėgo į Maskvą, po 1350 grįžo į Lietuvą ir mirė po 1366.
1345–1377 valdant Algirdui, Gediminaičių politika visiškai susiformavo. Vienu metu keliasdešimt Gediminaičių tvarkė pačią Lietuvą ir užimtas Rusios žemes, kariavo su kryžiuočiais ir kitais kaimynais.
<...>
 
Leidinio įvertinimas
Įvertinkite leidinį
Rekomenduokite draugui
Komentarai:
ievutiaa 2006 09 17
nju idomu.....=0
ievutiaa 2006 09 17
nu pabalsuokitttt.....(as siaip taj cia nieko neskaiciau)bet ant bairio balsavauuuuu.....=)
nezinau 2007 11 25
apie ka ce rasote
prasauskas juozas 2008 10 13
Cia daroma klaida-1251m Lietuva buvo paskelbta karalyste,bet dar nebuvo galingo zmogaus galincio uzimti karaliaus titula ir tik po 2metu sustiprejes Mindaugas karunavosi karaliumi.The status of Kingdom was granted by pope Innocent 4 1251 on July 17.Two years later thr Lithuania ruler Mindaugas was crowned as the King of Lithuania.taip,kad pirmiau Lietuva buvo paskelbta Karalyste -o karaliumi buvo tas ,kas valde karalyste.http://en.wikipedia.or g/wiki/kingdom of Lithuania
vardas:  el. paštas: 
Apačioje esantį kodą įrašykite į laukelį dešinėje
2003, Šviesa. All rights reserved. solution: gaumina Pastabas ir pasiūlymus siųskite webmaster@sviesa.lt